Category Archives: Neklasifikuota

Laiškas būsimam Vilniaus merui

by Ona Taškus

 

Straipsnis publikuotas delfi.lt

 

Iki savivaldos rinkimų likus kiek mažiau nei dviems mėnesiams, nusprendžiau pasidomėti, kokią ateitį vilniečiams žada kandidatai į sostinės merus ir buvau gerokai nustebinta. Galbūt dėl to, kad šiais metais merą pirmąkart rinksime tiesiogiai, o gal dėl kitų, man nežinomų priežasčių, tik du pretendentai pateikė savo sostinės viziją: internete be didesnio vargo galima rasti Liberalų Sąjūdžio kandidato Remigijaus Šimašiaus ir socialdemokrato Gintauto Palucko programas. Visi kiti arba yra itin gerai užsislaptinę, arba tam neskyrė dėmesio ir programos 2015–ųjų metų mero rinkimams tiesiog nepaskelbė (socialinio tinklapio profiliai, kandidatų blog‘ai ar praėjusių prezidento, Europos parlamento ar dar kitokie istoriniai archyvai šiam atvejui netinka). Tačiau galbūt taip ir geriau – bus proga pakalbėti apie Vilnių iš miestiečio, o ne iš politiko varpinės.

Paskutinę 2014-ųjų metų dieną prireikė nuvežti vaikus į polikliniką. Išsikapsčius iš užsnigto kiemo, automobilis skersas „įplaukė“ į Geležinio Vilko gatvę. Viena didžiausių miesto arterijų buvo visiškai nevalyta, slidi ir paprasčiausiai pavojinga visiems eismo dalyviams. Tai dar kartą patvirtino tiesiai prieš nosį į sankryžą įčiuožęs kitas automobilis, kuris užšoko ant borto ir liko ant jo pakibęs. Tąkart tikrai pagalvojau, jog štai, išaušo ta pranašautoji diena, kai bankrutavo Vilnius: argi ne taip atrodo, kai miestas nebeišgali susimokėti kelininkams?

Tai nebuvo „ta“ diena.

Tačiau istorija tikrai tinkama šiam tekstui pradėti – nes būtent finansinės drausmės tema yra pirmoji ir pati svarbiausia, kurios neišsprendus, kitų sprendimas bus visiškai beprasmiškas ir nereikalingas. Tas pat, kaip kalbėti apie turiningą, pilną įspūdžių bei naujų patirčių dienotvarkę žmogaus, kurio širdis netrukus nustos plakusi. Tačiau finansai tokia jau sritis, kur neturint prieš akis konkrečių skaičių ir eilučių, nėra prasmės aušinti burnos – konkrečius žingsnius ir sprendimus turės rasti tie žmonės, kuriems bus prieinama visa informacija. Tad iš naujojo mero tikiuosi, kad bus sutvarkyti finansiniai srautai ir nustota šantažuoti valstybė dėl Vilniui tenkančios GPM dalies padidinimo. Šiuo nenoriu pasakyti, kad Vilnius neturėtų gauti daugiau – tai atviras ir visiškai kitas klausimas, bet daug svarbiau tai, jog savivalda, kuri pereikvoja šiuo metu gaunamus 48 procentus GPM mokesčio, lygiai taip pat sėkmingai „panaudos“ ir 50 ar 55 procentus. Tą puikiai pademonstravo pernykštis Vilniui tenkančios GPM dalies padidinimas 6 procentiniais punktais, kuris nepadėjo sumažinti skolos, o buvo lygiai taip pat „suvartotas“. Taigi pirmoji ir pamatinė viltis, kuri sudaro prielaidas susiformuoti ir visiems kitiems lūkesčiams yra toji, jog miestas ims skaidriai ir efektyviai tvarkytis su savo šiuo metu gaunamomis pajamomis.

O apie visą kitą iš eilės:

1.      Ikimokyklinis vaikų ugdymas

Žinote, tarp mamyčių sklando toks posakis, kad jei esi dirbantis, negeriantis, mažiau nei tris vaikus turintis, gyvenantis santuokoje ir nesi socialiai remtinas, vadinasi darželio Vilniuje gali nesitikėti, nes velkiesi pačioje sąrašo pabaigoje. Reali situacija tokia, kad ir su naująja sistema (registruojantis internetu savivalybėje, o ne darželyje) eilėje tenka laukti daugiau nei metus. Kai pagaliau gauni išsvajotą vietą ir pamatai, kad nerenovuotas darželis lyg teleportacijos įrenginys perkelia atgal į vaikystę, tik keliasdešimt metų labiau nudėvėtą: su numindžiotais laiptais, tamsiai rudomis, aliejiniais dažais dažytomis, sienomis, šlapio grindų skuduro ir persaldintos kakavos kvapais, mažų mažiausiai norisi kuo greičiau atsiimti atžalą ir dar bent metus leisti į privatų darželį. Tačiau tenka susivaldyti ir praktiškai parduoti savo vaiko gerovę, mat mėnuo privačiame darželyje kainuoja maždaug penkis kartus daugiau, nei valstybiniame. Ne daug šeimų gali prisiimti tokias išlaidas iki vaikui bus laikas eiti į mokyklą, nes, jei gautos vietos valstybiniame darželyje atsisakysi, kitą gausi tik dar po keletos metų, t.y. kai vaikas jau ruošis į pirmąją klasę.

Taigi, kad nenuklysčiau į emocijas pasistengsiu sudėlioti, kas gi konkrečiai blogai su valstybiniais vaikų darželiais:

–          Darželiai nekonkuruoja dėl vaikų, todėl, jei tėvai nepatenkinti, tai yra jų, o ne darželio problemos. Įstaigos neskatinamos tobulinti savo teikiamų paslaugų kokybės, kelti auklėtojų kvalifikacijos, gerinti sąlygų vaikams.

–          Darželiams metų metais vadovauja tos pačios direktorės, kurių pajudinti, be teisininkų konsultacijų, nėra galimybių, nes procedūros sudėtingos ir painios, savivaldybės atstovai į skundus ir prašymus įvertinti finansinę ar kitokią darželio vadovo veiklą reaguoja formaliai.

–          Net ir tuomet, kai darželio tėvai itin iniciatyvūs ir norėtų prisidėti prie sąlygų darželyje gerinimo, direktoriai nėra įpareigoti nei su jais bendrauti, nei atsižvelgti į jų pageidavimus. Geriausiu atveju tai atliekama formaliai ir toliau viskas lieka taip, kaip buvę.

–          Darželių pastatai, teritorijos, įranga neatitinka higienos ir/ar saugumo reikalavimų (nėra arba sugriuvusios tvoros, nesandarūs langai, grupėse trūksta užuolaidų, nesuremontuoti sanitariniai mazgai, vaikai miega kitose grupėse, nes savosiose nepakanka lovų ir t.t.), tačiau tai „pateisinama“ finansavimo stoka ir naudojama kaip šantažo įrankis tėveliams, kad jie savomis lėšomis tas sąlygas nuolat gerintų.

–          Maistas darželyje lygiai toks pats, kaip ir mūsų vaikystėje: saldūs gėrimai, makaronai, batonas, kakava, balta („pieniška“) sriuba. Daržovių salotos vos kelis kartus per savaitę ir tik kaip priedas. Košės dažniausiai makaronų, manų arba bulvių, vaisiai – ne dažniau kaip kartą per savaitę, jokių sezoninių daržovių/ vaisių/ uogų, tik tai, ką galima gauti ištisus metus. Jogurtas tik tada, jei yra veikianti „sveikatingumo“ programa, kurios metu darželis papildomai gauna obuolių ar jogurtų ir tai ne dažniau, kaip kartą per savaitę.

–          Viena auklėtoja ir dvidešimt vaikų vis dar normalu.

Jei teisingai susirankiojau skaičius, tai Vilniaus mieste yra 125 lopšeliai/ darželiai, kur kiekvieno vaiko išlaikymui per metus skiriama 6060 Lt (mokinio krepšelis plius dotacijos ir kitos lėšos iš savivaldybės) ir 55 privatūs lopšeliai/ darželiai, kuriuose kiekvienam vaikui per metus skiriama 2544 Lt (tik mokinio krepšelis). Be to, šiuo metu vis dar yra 600-700 vaikų, kurie darželio išvis negauna, dėl ko planuojama statyti naujus darželius ir investuoti į jų statybas, taip, kaip buvo padaryta Santariškėse. Naujasis darželis kainavo apie 13,5-14 milijonų litų. Taigi savivaldybė, teigdama, kad neturi pinigų, investavo sumą, už kurią būtų galima 3-4 metus apmokėti 600-700 (t.y. visų šiuo metu darželio negavusių) vaikų išlaikymą valstybiniame darželyje. Ak, tiesa, juose nėra vietų… Būtent čia norėtųsi priminti Kauno pavyzdį, kur buvo sukurta tvarka, leidžianti šeimai, negavusiai valstybinio darželio, skirti kompensaciją. Taigi pasiūlymas labai paprastas: skirti tą pačią sumą vaikui, nepriklausomai nuo to, ar jis lanko valstybinį, ar privatų darželį, įpareigojant pastaruosius, jog papildomai savivaldybės skiriami pinigai mažintų tėvų mokamą vaiko ugdymo kainą. Taigi, jei privatus darželis dabar vaikui per mėnesį kainuoja apie 1000 Lt., tai savivaldybės finansavimą padidinus iki 6060 Lt/ metus (iki tokios sumos, kokią gauna valstybinį darželį lankantis vaikas), būtų galima tikėtis, kad įmokos sumažėtų 250 – 300 Lt. Kokia nauda miestui? Sumažinus kainas privačiuose darželiuose, labai tikėtina, jog dalis tėvelių pasiryžtų mokėti 700-750 Lt/ mėn. ir leisti vaiką į tokį darželį, kuris atitinka jo poreikius (mitybos, judėjimo, papildomų užsiėmimų ir t.t.), o miestas nusikratytų prievolės statyti naujus darželius po 14 milijonų. Be to, atisradus konkurencijai, labai tikėtina, jog ir valstybiniai darželiai pasitemptų, imtų daugiau dėmesio skirti teikiamų paslaugų kokybei.

Kalbant apie ikimokyklinį ugdymą dažniausiai paliečiami tik darželiai, bet vaikai, kurie auga su auklėmis – pamirštami. Bet juk jei visi piliečiai lygūs, tai ir visi tėvai turi teisę į tą pačią sumą, skiriamą vaiko ugdymui, nepriklausomai nuo to, jie renkasi vaiką vesti į darželį, ar samdyti auklę. Beveik neabejoju, jog auklė daugumai asocijuojasi su turtingais tėvais, todėl ir jų teisės pamirštamos, tačiau realybė ta, kad negavus valstybinio darželio, vesti vaiką į privatų, ar samdyti auklę, šeimai atsieina panašią pinigų sumą. Bet palikime tai: suprantu, jog iki tokios diskusijos dar greičiausiai nepriaugome, bet vis dėlto pažymėsiu, jog tokia ateities perspektyva galėtų būti numatyta. Kodėl? Todėl, kad samdyti auklę kainuoja apie 1000 Lt/ mėn., ir, kiek teko kalbėti su tokį darbą dirbančiom moterimis, tai visos jos dirba nelegaliai. Vienos apie tai nekalba ir gėdinasi, o kitoms pakanka įžūlumo pareikalauti laisvos dienos tam, kad galėtų nuvažiuoti užsiregistruoti darbo biržoje. Nepateisinu, bet suprantu – su mūsų mokesčiais auklės vargiai rastų tėvų, kurie išgalėtų joms sumokėti legalų atlyginimą su visais mokesčiais (dirbant pagal darbo sutartį šeima turėtų sumokėti 1592,91 Lt, kad auklė į rankas gautų tuos pačius 1000 Lt., o dirbant su verslo liudijimu ir turint mažesnes socialines garantijas, auklė turėtų susimokėti apie 300 Lt mokesčių per mėn.), tad miestas galėtų sukurti schemą, pagal kurią šeima mokėtų atlyginimo „į rankas“ dalį, o savivaldybė sumokėtų mokesčius – jei jau visi vaikai išties lygūs ir turi teisę į ikimokyklinę priežiūra. Bet čia, kaip ir minėjau tėra mintys ateičiai. Šiandien būtų nuostabu, jei būtų išspręstos problemos su darželiais.

2.      Vaikų užimtumas, užklasinis ugdymas

Svajoju, kad kada nors, kai miestas bus turtingas, dėl vietos į įperkamus būrelius nereikės kautis, valandų valandas stumdantis eilėje ar imti tuos, kurie likę, vietoje tų, kurie labiausiai tinka. Tikiu, jog atsiras daugiau tokių įstaigų kaip Lietuvos vaikų ir jaunimo centras (steigėjas – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija), tokių parkų kaip Bernardinų sodas, tačiau kol kas – tai svajonė. Šiai dienai bendruomenėms daug svarbesni tokie projektai kaip VšĮ Vilniaus policijos klubas vaikams ir jaunimui. Jie mažai matomi, apie juos neišgirsite kalbant, neperskaitysite spaudoje, tačiau jų darbas su jaunuoliais iš socialiai remtinų ir įgūdžių stokojančių šeimų itin svarbus ir vertingas. Kodėl? Todėl, kad dėmesys skiriamas tiems, kuriems jo neskiria tėvai ir tokiame amžiuje, kai labai lengva paslysti ir nueiti ne tuo keliu. O šiuo metu situacija artėja prie juodojo humoro žymos: savivaldybė, būdama minėto klubo dalininke, leidžia milijonus ateities studijoms ir vizijoms, bet negali surinkti metinio 4000 Lt biudžeto tokiam projektui. Taip, tokie „milžiniški“ pinigai reikalingi tam, jog jaunuoliai nesišlaistytų gatvėmis, o tobulintųsi, prižiūrimi profesionalų. Ir ta suma renkama iš rėmėjų bei aukotojų, o ne gaunama iš savivaldybės, nes pastarajai tai matyt nėra prioritetas. Iš kur gi būtų įmanoma paimti tuos papildomus 4000 Lt per metus?

Taigi iš miesto tikiuosi, kad pirmiausiai bus skatinamos ir finansuojamos būtent tokios iniciatyvos bei projektai, pasirūpinant vaikais, kurių tėvai negali sau leisti jokios popamokinės veiklos, o tuomet, kai savivaldybės įsteigtoms ir prasminga veikla užsiimančioms organizacijoms nebereikės ieškoti aukotojų, galėsime pakalbėti ir apie kitą užklasinį ugdymą.

3.      Tramvajus ar metro?

Mielai į darbą važiuočiau autobusu. Sustojimas – vos keli žingsniai nuo namų. Vis pafantazuoju, kaip būtų smagu atitrūkti pusvalandukui su mylima knyga, kurią galėčiau paskaityti važiuodama, mat namuose su mažais vaikais sunku rasti tam laiko. Ir taip jau kokie penkti metai su pavydu žvilgčioju į viešojo transporto stotelę. Kodėl neišlipu iš savo automobilio ir nepersėdu į autobusą?

Atsakymas labai paprastas: kol atstumą, kurį be kamščių įveikiu per 15 min., piko metu – per 30-40 min., viešuoju transportu geriausiu atveju galėsiu įveikti per valandą ir tik pasinaudojusi trimis autobusais (su dviem persėdimais), tol keisti savo įpročius bus paprasčiausiai neracionalu. Lygiai taip pat kaip ir kitiems 80 proc. vairuotojų, kuriuos kas rytą matau pro savo automobilio langą, vienišus savo transporto priemonėse. Kol miestas nepasiūlys alternatyvos, tol niekas nepasikeis. Nesvarbu, tai bus tramvajus, metro, ar kosminis laivas. Jei kelionė į darbą viešuoju transportu truks dvigubai ilgiau nei nuosavu automobiliu ir bus nepatogi, nes reiks persėdinėti kas kelios stotelės, teks grumdytis su minia kitų keleivių ir nebus jokio komforto, tol kalbos apie „alternatyvas“ tik erzins eilinius miestiečius. Jei nemokama susitvarkyti su esama sistema ir padaryti ją patrauklią miesto žmonėms, tai apie metro galvoti yra gerokai per anksti. Geriau nupirkite patogių autobusų, sudėliokite ir sureguliuokite maršrutus taip, kad būtų įmanoma nuvažiuoti iš miegamųjų rajonų į darbus bent per panašų laiką, kaip automobiliu ir tai jau bus didelė paskata nemenkai daliai žmonių keisti savo įpročius. Tuo pačiu sumažės automobilių, vežančių tik vieną vairuotoją ir sudarančių didžiąją dalį miesto transporto, skaičius. Kai autobusų/ troleibusų sistemos nebebus kaip pagerinti, tuomet bus galima galvoti ir apie kitas sistemas, o kol kas labai prašau nesityčioti iš mūsų su tomis brangiomis alternatyvomis, kol neišvystyta esanti sistema.

4.      Miesto planavimas

Miestų planavimas, po nepriklausomybės tapo tragiškai chaotiškas. Gatvių tinklai nebeturi logikos, kvartalai nesusisiekia vieni su kitais: gali stovėti vieno vystytojo daugiabučio kieme ir žiūrėti į kito vystytojo daugiabučio kiemą, už kurio yra tau reikalinga gatvė, tačiau pravažiavimo nė su žiburiu nerasi, nes tarp vystytojų nebuvo jokio bendradarbiavimo, lygiai taip pat nerūpėjo ir miesto planuotojams, kad tarp kvartalų būtų normalus susisiekimas. Todėl dabar yra nemažai naujų rajonų, kuriuose pilna „apendiksų“, o iš vienos gatvės į kitą gali patekti tik apvažiavęs visą kvartalą, nes per jį pervažiuoti nėra galimybės – nesvarbu, kad reikiama gatvė matosi iš tos vietos, kur tu stovi, tačiau praėjimas/ pravažiavimas buvo nenaudingas vystytojams, o projektų derintojai taip pat neskyrė pakankamo dėmesio, nesudėjo ant vieno stalo kelių, greta vystomų projektų ir nepažiūrėjo, ar jie tarpusavyje suderinti ir įjungti į bendrą rajono viziją, ar yra suplanuoti tik vieno sklypo ribose, nesiekiant sukurti bendros funkcionuojančios sistemos.

Taip buvo. Dabar miestas turi bendrąjį planą ir numatytus plėtros prioritetus (žr. čia: http://www.vilnius.lt/lit/6_pletros_prioritetai/4155789), kur be viso kito yra pasakyta, jog „naujos plėtros teritorijos periferinėje zonoje (apie 520 ha) – Ukmergės kryptyje, Pilaitėje, Nemėžio kryptyje“. Pavyzdžiu paimkime paminėtą prioritetinę plėtros zoną Pilaitę, teritoriją nuo paskutinių daugiabučių (Karaliaučiaus g.) iki miesto ribos. Ten buvo ir vis dar yra rengiama dešimtys įvairaus dydžio detaliųjų planų, kuriais numatomas žemės paskirties keitimas iš žemės ūkio į gyvenamąją ir sudalinimas sklypais, planuojami kelių (gatvių) tinklai. Tačiau istorija kartojasi: kiekvienas vystytojas savo teritoriją planuoja individualiai, niekas nekontroliuoja (arba kontroliuoja daugiau formaliai, nei faktiškai), kad neatsirastų nelogiškų akligatvių ties planuojamų teritorijų pakraščiais, kur, vietoje to, kad gatvės jungtųsi, jos nukertamos ten, kur naudinga vystytojui, o ne miestui.

O kaip su visuomeniniais projektais? Mano dėmesį ypatingai traukia trys: Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvių sankirtoje vystomas didžiulis prekybos centras, kuris jau matyt netrukus atvers duris, greta Konstitucijos prospekto statomas verslo centras „k29“ ir dar vienas verslo centras tame pačiame Konstitucijos prospekte – „Qadrum“. Pastarieji du objektai deklaruoja, jog atitinkamai turės 560 ir 700 parkavimo vietų, kas nurodo tam tikrą planuojamą automobilių srautą. Kadangi tai biurai, vadinasi prie jau esančių srautų rytinio bei vakarinio piko valandomis prisidės dar koks 1000 automobilių. Jau dabar šiose gatvėse yra transporto spūstys, tad net baisu pagalvoti, kaip viskas atrodys, kai prisidės šie „keli“ papildomi eismo dalyviai. O į minėtą prekybos centrą įrengti įvažiavimai išties šiurpina – jau dabar vakarais (kai žmonės po darbo važiuos apsipirkti) išsukti iš Žalgirio į Geležinio vilko gatvę yra pakankamai keblu, tad kai pradės veikti prekybos centras… Manau mintį supratot.

Nepaisant to, kad labai džiaugiuosi kiekviena nauja į miestą ateinančia įmone, besikuriančiu verslu, tačiau tikrai negaliu ramiai žiūrėti, kaip neatsižvelgiama į bendruomenės interesus ir neieškoma sprendimų. Tereikia išduoti projektavimo sąlygas, kurios apimtų ir eismo srauto perplanavimą, tačiau žiūrint į tai, kaip viskas vyksta, kyla nemažai abejonių, ar išvis kažkas į tai atkreipė dėmesį.

5.      Oranžiniai

Jei pamiršime 2001-ųjų metų fiasko, kai per savaitgalį buvo išvogta, sulaužyta ar kaip kitaip sunaikinta arti 1000 dviračių (žinoma, kartu su visomis investicijomis), tai šiandien mieste veikianti sistema yra beveik tobula. Sakau „beveik“, nes pritaikyta naudotis tik žmonėms, neauginantiems vaikų ar trumpam nuo jų pabėgusiems. Mat tie, kurie turi bet kokio dydžio bamblį, nuo kūdikio iki 14 metų („Cyclocity Vilnius“ paslauga yra sukurta 14 metų ir vyresniems asmenims (mažiausias ūgis yra 1,50 m)), šia transporto priemone pasinaudoti negali. Todėl jaunos šeimos su vaikučiais tikrai būtų dėkingos miestui, jei bent dalis dviračių būtų pritaikyta ir mažiesiems piliečiams. Tikrai, būtų nepakartojama.

6.      Taboras

Negaliu sugalvoti nė vieno logiško argumento, kuriuo meras galėtų pasiaiškinti, kodėl miestas, kartu su policija, leidžia egzistuoti narkotikų platinimo taškui Vilniaus pašonėje. Apie jį žino visi ir ne tik sostinės gyventojai. Juk net informacinėse laidose rodomi reportažai, apie tai, kiek dėl euro pabrango dozė Vilniaus tabore. Argi tai ne cinizmo viršūnė, ar ne akių badymas: mes tiksliai žinome, kur ir kokia nelegali veikla yra vykdoma, tačiau neketiname su tuo kovoti, nes mums neapsimoka? Net negaliu rasti tinkamų žodžių, nusakančių kylančias emocijas, tačiau tiksliai galiu pasakyti, jog nebalsuosiu nė už vieną merą, kuris ignoruos šią problemą ir jos nespręs.

 

Nepaisant visų paminėtų blogybių, Vilniuje tikrai yra ir renovuotų, puikiai besitvarkančių valstybinių darželių, auklių, mokančių visus mokesčius, puikiai suplanuotų ir patogių gyventi naujų kvartalų, modernių maršrutinių atobusiukų su veikiančiu bevieliu internetu, žalių parkų, puikiai tinkančių šeimos laisvalaikiui, kuriuose galima tiek pasivažinėti dviračiu (oranžiniu ar bet kurios kitos spalvos), tiek pažaisti su vaikais. Tikrai yra dorai gyvenančių romų, atsakingai dirbančių pareigūnų, neabejingų tarnautojų. Jei viso to čia ir nepaminėjau, tai tik dėl to, kad šįkar kalba buvo apie tai, ką reiktų tobulinti, o tobulinti galima visada ir viską. Būtent to ir norisi sulaukti iš naujo miesto vadovo: kad gerą padarytų dar geresniu.

Mums reikia propagandos

by Ona Taškus | 1 Comment

 

Straipsnis publikuotas bernardinai.lt

 

Kai augau, senelis ne tik sekė mums pasakas apie laikus, kai Lietuvos žeme išdidžiai jodinėjo narsūs karžygiai, be baimės kovęsi su įsibrovėliais kryžiuočiais bei išmintingai klaidindavę sunkius jų riterius neišbrendamose tėvynės pelkėse, bet ir sakė, kad tikras lietuvis turi mokėti penkiasdešimt lietuviškų dainų. Ir mes jas mokėmės, dainavom. Nors kartais spyriojomės ir jaunatviškai maištaudavom, bet kai užtraukdavo kokią visa šeima, lūpos pačios imdavo dėlioti žodžius „nesirūpink, tėvužėli, užaugs tavo sūnaitėlis, bus Lietuvos kareivėlis“,  „balnokit broliai žirgus, reiks karan joti“, „neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės,“, „guli guli kareivėlis ant lauko pašautas“.

Tačiau seni žmonės traukiasi, miršta ir išsineša savo įsitikinimus. Kažkas lieka, bet tai, kas neturi tęstinumo yra pasmerkta nykti.

Spalio 14 d. „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ buvo diskutuojama apie Seimo atmestas Prezidentės teiktas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Pokalbio metu, prieš projektą balsavusi parlamentarė, socialdemokratė Birutė Vėsaitė sakė, kad „piliečiai tikrai atsirenka, jie pakankamai sąmoningi ir gali atskirti pelus nuo grūdų“. Būtent šis teiginys ir tapo pagrindu tolimiau pateikiamoms mintims.

Suprantu, kad yra noras savo tautiečius matyti kaip sąmoningus ir mokančius situaciją analizuoti piliečius, tačiau ar toks manymas nėra perdėtas? Taip, sutinku, kad tikrai yra nemažai žmonių, kurie domisi, ieško, yra įpratę mąstyti bei daryti išvadas, remiantis ne vieno šaltinio, o keleto kanalų pateikiamais duomenimis. Yra tokių, kurie dar prisimena liaudies dainas ne tik per krepšinio rungtynes, kuriems pagarba ir meilė buvo įskiepyta ir yra nebeatimama. Galbūt būtent apie tokius asmenis ir kalbėjo parlamentarė. Tačiau, kiek tokių yra? Ir kokio dydžio yra likusi  minia, kuri deklaruoja, jog yra už Lietuvos valstybę ir jos gerovę, tačiau realiai yra lengvai manipuliuojama ir įtikinama? Tokių, kurie sakosi esantys lietuviais, tačiau pirmai progai pasitaikius išdidžiai įrašo komentarą, kad „tokios Tėvynės tikrai neginčiau, susikraučiau daiktus ir nešdinčiausi kuo toliau“? O kur dar tie, kurie net nesijaučia kažkokios šalies piliečiais, tautos dalimi?

Ne, procento aš nepateiksiu, nes atlikti tokio mąsto tyrimo paprasčiausiai neturiu galimybės, tačiau bendraudama su draugais, pažįstamais, giminėmis, skaitydama pačius įvairiausius viešus pasisakymus, pastebiu tam tikrus mąstymo bei vertinimo stereotipus, kurie, pakartotinai pasireikšdami, verčia atkreipti į juos dėmesį.

Tad palikime senelius, kurie vietoje pasakų sekė istorijas apie Pilėnus, palikime močiutes, kurios prie kiekvieno darbo niūniuodavo kokią liaudies dainą – ne visi tokius turėjo, ne visiems apskritai teko laimė pažinti savuosius. Pažvelkime į šeimos branduolį. Mūsų tėvus. Dauguma jų stovėjo Baltijos kelyje ar prie parlamento, o gal TV bokšto, jei to negalėjo padaryti, tai bent su įtampa stebėjo visas žinias prieinamais kanalais. Nepaisant viso šito, negalima ignoruoti fakto, jog jie buvo išauginti tarybinėse mokyklose su labai stipriomis ideologinėmis programomis, idėjiniu ugdymu, priklausymu organizacijoms. Pačiu jautriausiu savo formavimosi laikotarpiu jie buvo apdoroti labai galingos ir išmintingai sukonstruotos propagandinio ugdymo mašinos. Nereikia dėl to jų kaltinti, tačiau reikia pripažinti. Ar jie dėl to tapo Lietuvos priešais? Ne. Tačiau jiems buvo išugdyti kai kurie bruožai, įdiegtos programos, kurios veikia pasąmoningai.

Nemėginsiu įtikinti, jog egzistuoja kažkoks „sąmokslas“, tik pasidalinsiu tam tikrais pastebėtais veikimo modeliais.

1. Neišsišok, būk kaip visi. Tai labai stipri poveikio priemonė, nes ji remiasi žmogaus prigimtine psichologija. Dar 1951 m. tyrimais buvo patvirtina, jog individas, atsidūręs grupėje ima pritarti ir vadovautis jau ne savo paties, bet daugumos nuomone. Solomon E. Asch eksperimentais įrodė, kad nenaudojant jokio spaudimo ir visiškai savanoriškai 75 proc. eksperimento dalyvių bent kartą pasiduoda ir savo nuomonę priderina prie daugumos nuomonės (net tada, kai ji akivaizdžiai neteisinga), o 37 proc. žmonių komformistiškai (prisitaikėliškai) elgiasi nuolatos.

Iš principo tai nėra blogas reiškinys, kol ta „visuotinė“ nuomonė netampa naudinga priešiškai jėgai.

„Lietuvoje visa valdžia vagys“, „čia nėra ką ginti“, „šita valstybė tau nieko neduoda, tik atima“ ir taip toliau ir panašiai. Tai yra šių dienų bendroji nuomonė, kuri formuojama aplink mus ir tampa kone faktu. Ar tai kažkieno inicijuojamas bei skatinamas, ar natūralus, save palaikantis procesas – negaliu spręsti. Tik norisi paklausti, ar jis tikrai toks nereikšmingas, kad nenusipelnytų valstybės dėmesio?

Vienaip ar kitaip, su prigimtiniu komformizmu ir svetimos santvarkos įdiegtu prisiderinimo prie visumos įgūdžiu, didelė dalis visuomenės yra nepajėgi atsispirti neigiamam poveikiui, kurio vienintelė paskirtis slopinti norą galvoti, tai yra norą priešintis („nesikišk, kur nereikia“ – ar pastebėjote, kad šią žinutę paprastai siunčia skriaudėjas, kai kažkas susidomi auka?).

2. Ne visas blogis yra blogas. Ne, čia ne apie žudymą karo sąlygomis, o apie daug kasdieniškesnius dalykus. Perkate kontrabandines cigaretes ar sauskelnes? Gaunate atlyginimą vokelyje? Statote abejotinos kokybės namą „pardavimui“? Perklijuojate galiojimo termino lipdukus savo prekėms? Nešate kyšį daktarui? Iš tarybinių laikų parsinešėme suvokimą, kad vogimas iš valstybės „nesiskaito“, nes jie ten vis tiek „išvogs“, lygiai taip pat atsinešėme tam tikrą toleranciją bei aklumą tokiems dalykams. Iš dalies dėl to, kad tai neatrodo blogai, iš dalies dėl to, kad…

3. …kad geriau pasaugoti savo kailį ir turėti naudos, nei ieškoti teisybės.Tai principas, kuriuo remiasi represiniai režimai: akivaizdu, kad jei dauguma stotų gintis, agresorius greičiausiai pralaimėtų, bet niekas nenori rizikuoti savo turimu komfortu ir tai yra vienintelė priežastis, kodėl tokie režimai egzistuoja. Jie remiasi natūraliu žmogaus savisaugos instinktu. Būtent dėl jo pakantumas tam tikram blogiui egzistuoja visada. Ar mes kalbėsime apie paauglius, prie laiptinės besikabinėjančius prie mažamečių, kurių nepastebėti daugumai suaugusiųjų tolygu išvengti bereikalingo vargo, ar apie valstybes, kuriuos daro nuolaidas agresoriui vien dėl turimų privilegijų išsaugojimo.

Nuo to gali apsaugoti tik vienintelis klausimas: ar aš noriu tokį savo abejingumą paversti norma ir daugumai  priimtinu elgesiu, ar aš galėsiu laimingai gyventi bendruomenėje, kur niekas niekam niekada nepadės, o gal būtų visiems naudingiau pakeisti požiūrį, net jei tam ir reikėtų paaukoti dalį savo šiandien turimo komforto.

4. Netoleruok išsišokėlių. Tai labai artima pirmajai programai. Ja užtikrinama, kad sistema pati apsivalys ir apsisaugos nuo to, kad nekiltų maištai. Tobulas mechanizmas neleidžiantis pasireikšti kitoms nuomonėms, tikėjimams, idėjoms, orientacijoms. Vos tik koks „naujadaras“ iškelia galvą, treniruota bendruomenė užpuola jį ir sunaikina vien dėl to, kad jis mėgino išsiskirti iš minios.

Tai štai su tokiu mokymu užaugo didžioji dauguma mūsų tėvų. Labai didelę dalį tokio paties mokymo gavome ir mes patys per savo ugdymo sistemą, nes, nepaisant to, kad rusų kalba iš tvarkaraščių buvo išbraukta pernakt, tačiau liko dirbti tie patys pedagogai, parengti tarybinėse ugdymo įstaigose. Jei jie sugebėjo atsikratyti tos ideologijos ir propagandos, kuri buvo regima ir akivaizdi, tokia kaip klasėje kabantis Lenino portretas, tai savo pasąmonės perorientuoti taip greitai tikrai neturėjo jokių galimybių. Todėl nenuostabu, kad mintimis grįžus į mokyklos laikus aš negaliu surasti nė vienos ryškesnės pilietiškumo ugdymo iniciatyvos, kuri būtu buvusi man pritaikyta kaip Lietuvos vaikui.

Pilietiškumo ugdymas nebuvo populiarus ir studijų metais. Jo nerandu ir šiandieninėje aplinkoje. Kartos auga, tačiau valstybė vis dar galvoja, jog piliečiai sąmoningais tampa savaime. Taip, tampa, po truputį, jei jų praeities ugdymo spragomis neima naudotis kažkas, kas labai gerai supranta, kaip jos veikia.

Ar praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atgavimo valstybė vis dar jaučiasi tokia tvirta ir užtikrinta dėl savo piliečių, kad užsienio propagandą riboti bijomasi, o savos turėti nekyla minčių? Ideologiniai rezervai senka, nes diena iš dienos vis didesnę dalį piliečių sudaro tie, kurie buvo išauginti sovietinėje ar ankstyvoje po sovietinėje Lietuvoje. Apie pastarąją kartą taip pat galima šį tą pasakyti: žmonės, pasikeitus santvarkai, turėjo labai greitai persiorientuoti ir išmokti užsidirbti. Kol jie to mokėsi ir mėgino prisitaikyti, augo vaikai. Šiek tiek užmiršti tėvų, aplink save tematę, kaip suaugusieji kaunasi už išgyvenimą. Be papildomo paaiškinimo ir gilesnio požiūrio daugeliui jų galėjo susidaryti įspūdis, kad būtent tos, materialiosios vertybės, dėl kurių taip stengiasi aplinkiniai, yra tikros. Juk retas, pavargęs nuo kasdienybės, turėjo laiko pagalvoti apie tai, ką mato jų atžalos ir kaip tai vertina. O galbūt ir patys ne visi suprato, jog tai, kas vyksta yra tik pereinamasis laikotarpis, savyje talpinantis labai daug permainų ir dėl to labai varginantis, tačiau jokiais būdais nereiškiantis, kad tai yra ta svajonė, dėl kurios buvo kovota. Kiek atsirado tokių, kurie ramiai pasikalbėjo su saviškiais, paaiškino, kad siekiamybė buvo ir yra laisvė: asmens, įsitikinimo, veikimo, pasirinkimo? Kad tos grumtynės tėra tam, kad kiekvienas rastų vietą naujoje visuomenėje, kurioje nuo kolektyvinės atsakomybės pereinama prie individo: konkretaus žmogaus sugebėjimų matymo.

Dabartinė visuomenė atrodo sumaterialėjus? O gal tik susipainiojusi tarp to, jog individas yra vertinamas pagal jo turimus sugebėjimus, ir tą vertinimo faktą atspindinčios piniginės išraiškos?

Apmaudu pripažinti, kad tam tikra prasme esame prarastoji karta: ta, kurios ideologinis ugdymas buvo pamirštas. Tėvų, mokytojų, prie pokyčių besitaikančios bendruomenės. Iš kitos pusės, dėl sumenkusio gimdytojų dėmesio buvome priversti anksčiau tapti savarankiškais, gavę teisę naudotis plačiais ir politiškai necenzūruotais informaciniais šaltiniais (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), turėjome galimybę išsiugdyti savą pasaulio suvokimą ir kritinį mąstymą. Mūsų sąmonėje naivumui ir patiklumui liko mažiau vietos. Dabar lieka atviras klausimas – ką mes su tuo darysime. Ar priimsime laikmečio primestą aukos vaidmenį, ar pasinaudosime tuo, kuo neturėjo teisės naudotis mūsų tėvai: prisidėsime prie savo visuomenės kūrimo?

Šioje vietoje šiek tiek nukrypsiu į asmeniškumą ir prisipažinsiu, jog nenoriu būti vien stebėtoja, tačiau kol kas nerandu reikšmingesnio ir svaresnio būdo prisidėti prie sąmoningesnės visuomenės sukūrimo, kaip tik dėmesio atkreipimas. Į tuos, kurie vis dar graužiami apmaudo porina, kad jų likimą sumalė santvarkos, valdžia, likimas, į tuos, kurie sako, kad „čia nėra nieko gero, nebuvo ir nebus – niekas nesikeis, kad ir ką darytum“. Į tuos, kurie vietoje analitinio straipsnio skaitymo renkasi savaitės horoskopą, vietoje filmo „Nematomas frontas“ – youtube vaizdelį kaip „Vasia per minutę susivartė litrą degtinės“, į tuos, kurie renkasi žiūrėti dirbtinai švepluojančio žurnalisto balsu pristatomas „ale“ rimtas aktualijas, pateikiamas be jokios analizės, bet su kažkokiu sunkiai suvokiamu „ale“ humoru (KK2) vietoje Panoramos. Va čia ir norisi paklausti ponios Vėsaitės, ar ji tikrai mano, jog ta visuomenės dalis, kuri nesugeba atskirti kokybiško turinio yra pajėgi „atskirti pelus nuo grūdų“? Ar valstybė gali sau leisti aklai pasitikėti tokiais piliečiais? Nes už šių dekoracijų slepiasi pagrindinis ir svarbiausias klausimas: kuria visuomenės dalimis grėsmės akivaizdoje bus manipuliuojama, kurie piliečiai bus sugundyti „atsiskyrimo nuo Lietuvos referendumo“ (ar kitos panašios) idėjos ir kurie už ją kovos su ginklu?

Jau supratome, kad valstybė negali sau leisti riboti žiniasklaidos, nepriklausomai nuo jos skleidžiamos žinios (čia nėra vertinimas, tik konstatavimas), tačiau ar tai kartu reiškia, kad nereikalinga ir atsvara tendencingai informacijai? Taip norėtųsi, kad pilietiškai aktyviais žmonėmis būtų nustota dangstytis ir būtų pripažinta, jog egzistuoja ir kita grupė, kurią mokyti pilietiškumo paskutinį ketvirtį amžiaus niekas nematė reikalo. Gal jau laikas pradėti galvoti, kaip juos išugdyti ne tik sąmoningus, bet ir pilietiškus? Gal tam būtų galima panaudoti lietuvišką propagandą?

Tik nereikia demonizuoti šio žodžio. Propagandiniai metodai naudojami visų politikų, visų partijų bei įvairių organizacijų viešųjų ryšių kampanijose. Kasdien mus atakuoja šimtai propagandinių pranešimų reklamos pavidalu, tačiau pilietiškumą skatinančių yra vos vienas kitas ir tie patys dažniausiai kyla iš pilietinių, bet ne valstybinių iniciatyvų. Susidaro keistas vaizdas, kad vienintelė valstybė nenusipelno apgynimo, užtarimo bei meilės ugdymo. Vietoje to, kad valstybė imtųsi atsakingo vaidmens ir ugdytų sąmoningus piliečius, dažniau nuolaidžiauja daugumai, kuri prisisiurbus neigiamos informacijos bei neapykantos taškosi kaltinimais visiems ir dėl visko, kurią lengva įbauginti „supuvusių vakarų“ plėšrūnais bei sužavėti kieta diktatūra. Apmaudu, kad Lietuva remia tą visuomenės dalį, kuri pasirinko aukos, o ne kuriančio, analizuojančio, statančio piliečio vaidmenį.