Straipsnis publikuotas bernardinai.lt, psichika.eu

Laukiam savaitgalio, nes tuomet galėsime pabėgti nuo nusibodusio darbo. Laukiam Kalėdų, kad susitiktume su šeima ir pakartotume ritualus, kurie nebedžiugina taip, kaip vaikystėje. Laukiam pavasario, kad galėtume atsigauti nuo žiemiškos tamsos, laukiam atostogų, laukiam didžiosios gyvenimo meilės, pirmadienio, kai pradėsime laikytis dietos arba kito mėnesio pradžios – kai mesim rūkyti. Laukiam kol užaugs vaikai, kol mus pastebės viršininkas, laukiam algos pakėlimo, rudens išpardavimo, mylimo serialo, troleibuso stotelėje, bet svarbiausia nuolat ir be atokvėpio laukiam, kol būsim laimingi.

Tačiau tai nėra taip lengvai pastebima, ypatingai jei žvelgiam į save. Kaip ir kitais atvejais tai daug paprasčiau suvokti bendraujant su kitais žmonėmis (man taip ir nutiko): juk ne veltui sakoma, jog matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje.

Palaukite, tuojau paaiškinsiu, bet prieš tai šiek tiek grįšiu praeitin.

Kai buvome maži mūsų žaismingai klausė, kuo būsim užaugę. Kaip ir dera vaikams be įtampos fantazavom, sakėm: pardavėja, vairuotoju, statybininku, balerina, lakūnu. Kai priartėjom prie mokyklos baigimo, subrendom, pasirodė, jog pardavėja ar vairuotoju būti – ne prestižas, balerina netapsim dėl fizinių duomenų, lakūnais – nes tai šiaip nerealu. O ir patiems jau norėjosi kažko kito, mat tokiame amžiuje nuomonę keisti dar nėra nusikaltimas. Gal būti teisininku, gydytoju, mokytoja, chemiku, dailininku? Bet juk žingsnis svarbus, nulemsiantis visą tolesnį gyvenimą, tad ir sprendimą priimti buvo šiek tiek baugu. Tad patarimo klausėm tų, kurie daug daugiau žinojo ir buvo daugiau patyrę: mama, tėti, kaip manot, kurį kelią man geriau pasirinkti? Ir štai jie mums neužsikirsdami paaiškino, jog norint prasimušti kaip teisininkui, reikia būti gimusiu teisininkų šeimoje, nes tame versle viską užvaldę „klanai“. Gydytoja nebūsi, nes reikia mokytis dešimt metų, be to bijai kraujo ir nepasirinkai biologijos, kai reikėjo apsispręsti, kokius mokslu, kokiu lygiu krimsi. Mokytojo variantas atkrito iškart – pats pagalvok, kokios perspektyvos? Jokių. Nori visą gyvenimą mokyti pradinukus? Ne? Tai galvok iš naujo. Su chemija dar blogiau – tai beveik kaip mokytoja, tik dar neaišku, kur tai pritaikyti. Ką tu dirbsi, baigusi tą chemiją? Ir kas ten dar liko? Dailė? Galėsi papaišyti laisvalaikiu, nieks neuždraus. O dabar galvok apie a-tei-tį. Pasverk visus „už“ ir „prieš“. Pagalvok, ar bus lengva rasti darbą, ar jis bus gerai apmokamas ir kokias turėsi perspektyvas, nes nuo to priklausys tavo gyvenimo sėkmė.

Taip. Man maždaug taip ir nutiko. Jums ne? Nors mane viliojo dvi profesijos: viena kūrybinė (sakė, kad pritrūksiu potencialo) ir viena – iš tų, kur be perspektyvų, viską pasvėrus ir apsvarsčius pasirinkau trečią „logišką“ variantą. Atvirai kalbant, tiksliausia būtų pripažinti, jog nuėjau tuo keliu, kuris buvo man labiausiai pažįstamas ir bent kiek patirtas iš šeimos (va taip ir atsiranda muzikų, menininkų, daktarų, teisininkų ir kitos dinastijos). Nors nebuvau tikra, ar to noriu, vis dėlto tai buvo saugus pasirinkimas, kur iš anksto žinojau, ko galiu tikėtis, todėl jis mažiausiai baugino. Ir štai, po ilgų metų laukimo, kol baigsiu mokyklą, kol pasirinksiu profesiją, kol baigsiu universitetą, susirasiu darbą, vieną dieną atsidūriau tame taške, kur atsidurti buvo numatyta. Beveik įvykdžiau planą: buvo telikę tobulintis ir siekti karjeros, bet tada ėmė ir atėjo krizė. Visi ilgi metai laukimo nuėjo per niek. Ta laimė, kuri buvo pažadėta ir jau beveik ranka pasiekiama, kažkur išsisklaidė.

Bet tai niekis: padrąsinau save, atsistojau, pasipurčiau ir susiradau langą, kuris atsiveria, kai užsiveria durys. Viskas gerai – pasiguodžiau – vis tiek būsiu laiminga, tik šiek tiek vėliau, dar po keleto metų, štai ir viskas.

Ir tada sutikau merginą. Kolegę, kurios per visus mūsų pažinties metus taip ir nemačiau laimingos. Ji vis laukė, kol pakels atlyginimą. Kai pakėlė, ėmė laukti, kol susiras būstą, kai nusipirko – kol sutaupys pinigų miegamojo baldams, vėliau, kol baigs mokėti už lizingu paimtą buitinę techniką. Kol laukė vis guodėsi, jog neturi jokių pramogų, mat visus pinigus pasiglemžia finansiniai įsipareigojimai, tad prie kitų laukimų prisidėjo ir pasilepinimo, poilsio, atokvėpio ilgesys. Dar ji laukė, kol pagerės santykiai su vaikinu. Ilgai kamavosi, bet niekas nesikeitė – išsiskyrė. Tuomet moteris ėmė nerimauti, kada susiras naują, geresnį partnerį. Metams bėgant geresnių nepasitaikė, tad buvo nuspręsta, jog ypatingo nereikia – tiks ir vidutiniškai geras, kad tik būtų – juk laikas tuoktis (ar kas matė laimingą senmergę?). Pagaliau pavyko ištekėti. Atrodė jau viskas: pasiekta, sulaukta, telieka mėgautis. Tad ją sutikusi su viltimi pasidomėjau „na kaip, ar jau laiminga?“. Pasirodo – ne. Ji nelaiminga. Dabar laukia, kol pastos… Taigi ratas sukasi, o laimės nėra. Ir tada supratau, kokios mudvi panašios ir kaip mums visiems įprasta šitaip jaustis.

Kodėl? Geras klausimas.

Viena priežasčių manau ta, kad mūsų smegenys veikia „pasakos“ režimu, kuris yra toks pats senas kaip pats žmogus. Skirtumas tik pasitenkinimo laikas, kurį turime pasimėgavimui. Jei prieš tūkstančius metų veikė paprastutė programa „sumedžiok grobį, užpildyk pilvą, pasimėgauk sotumo jausmu, nes nežinia, kada vėl jį galėsi patirti“, tai šiais laikais labai pavojingai priartėjome prie neapibrėžtos amžinybės: „nugalėk piktadarį, išgelbėk karalaitę, gyvenkit ilgai ir laimingai“. Turbūt pirmykščiam žmogui buvo visiškai natūralu iš savo pastangų turėti keleto valandų pasitenkinimą, nes daugiau jis negalėjo tikėtis, kol 10.000 metų prieš mūsų erą, atsiradus pirmajam nuolat gyvenamam Jericho miestui, apjuostam daugiau kaip 3,5 metrų aukščio tvoros, tuometinis akmens amžiaus gyventojas pirmąkart  sotumo jausmu jau galėjo sau leisti pasimėgauti ne keletą valandų, bet ištisą naktį – juk už tvoros miegoti buvo saugiau.

Vos patenkinus pagrindinius fiziologinius bei saugumo poreikius ir visuomenei užkopus ant trečiojo Maslow piramidės laiptelio, kiti buvo įveikti pakankamai greitai. O su kiekvienu jų augo poreikis ilgiau išlaikyti pasitenkinimo iš pasiekto rezultato jausmą. Juk taip natūralu tikėtis, kad kuo daugiau pastangų įdedi, tuo malonesnis bus rezultatas. Juk net ir po pačios skaniausios vakarienės niekas nesitiki, kad sotumas išsilaikys ilgiau nei keletą valandų, bet tikrai tikisi, kad suradus savo karalaitę/į bus galima gyventi ilgai ir laimingai, o įgijus profesiją ji garantuotai ne tik maitins visą likusį gyvenimą, bet bus neišblėstantis savirealizacijos ir geros savivertės šaltinis.

Taip, būtų nuostabu, jei gamta nebūtų nuostabesnė ir nebūtų sukūrusi vienintelio ir tobulo evoliucijos variklio: nuolatinės kaitos. O kad žmogus judėtų į priekį, jam tiesiog būtinas nepasitenkinimas esama padėtimi. Juk pritarsite, jog mažai kas norėtų nutraukti savo svajonių atostogas vien tam, kad išgyventų sukrėtimą, po kurio taptų šiek tiek tobulesniu, tačiau daug kas sutiks šiek tiek pakentėti, jei tikės, jog po to gaus deramą atpildą, tarkime tas pačias svajonių atostogas. Tobulėti dėl tobulėjimo – sunku prisiversti. Nebent tolumoje šmėžuoja atpildo galimybė. Prizas. Laimė.

Jokiais būdais nenoriu nuneigti šio genialaus gamtos sumanymo ar siūlyti jam priešintis. Tačiau noriu pasakyti, kad nuolatinė kaita ir amžinas mūsų planų griovimas nereiškia, kad negalim būti laimingi. Tam tereikia visiškai paprastų dalykų:

1. nustoti gyventi praeitimi arba sprendimais, kuriuos turėjome priimti ir kurie pasirodė esantys toli gražu netobuli ir tai natūralu, nes informacija, kuri mums žinoma šiuo metu, nebuvo žinoma priimant tą „nelemtą“ sprendimą;
2. nustoti gyventi ateitimi, nes net ir pats tobuliausias planas po kurio laiko nebeatrodys toks tobulas, mat mes žinosime ženkliai daugiau, nei žinom dabar;
3. gyventi šia diena, momentu, kai esame protingesni, nei buvome vakar, bet tikrai mažiau informuoti, nei būsime rytoj.

Ar čia kokia naujiena? Tikrai ne. Daugybė žmonių jau mėgino tai pasakyti. N. Gogolis perspėjo, kad „tik kvailys, galvodamas apie ateitį, užmiršta dabartį“, A. Kamiu patarė, jog „tikrai rūpindamasis ateitimi, privalai viską atiduoti dabarčiai.“, o G. Floberas konstatavo – „ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums išslysta“. Ir čia tik keli trupinėliai iš to, kas buvo per amžius patirta ir suvokta. Tik ar buvo perduota? Klausiu ne to, ar buvo perduoti žodžiai, klausiu ar buvo perduotas žinojimas. Mat žodžius tai dar nuo mokyklos laikų buvom girdėję, nuo dienų, kai buvo populiarūs „carpe diem“ tipo  šūkiai (žinoma tada jie turėjo šiek tiek kitą, „jaunatviškesnę“ reikšmę), bet ar iš tiesų juos suvokėme? Ar pajutom skirtumą tarp savo poelgių analizavimo bei išvadų pasidarymo ir tarp savęs menkinimo už padarytas klaidas? Ar žinojom, kaip kaupti patirtį, bet ne kaltę, jog „sumovėm“ savo gyvenimą pasirinkdami ne tą profesiją, ne tą vyrą/moterį, ne tuos draugus, kovojom ne tuose mūšiuose ir ne dėl to, kas išties būtų atnešęs pasitenkinimą? Kaži, ar galim pasigirti, jog nuo jaunų dienų žinojom, kad tik mažai kas negali būti pakeista ir kad labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių, kad ribų yra mažiau, nei manom, o dauguma jų kyla iš paralyžiuojančio kaltės jausmo, kad „viskas, jau susikirtau, nieko nebepakeisi“.

Taigi kodėl iki šio suvokimo reikia keliauti dešimtmečius, nepaisant to, kad tas žinojimas nėra unikalus?

„Mens sana in corpore sano“ kadaise parašė Juvenalis ir frazė atkeliavo iki šių dienų: sveikame kūne – sveika siela. Šie žodžiai nusako viską, ko reikia harmoningam žmogui. Žinau, kad girdėjot šį posakį, bet dar kartą perskaitykite ir pamėginkit suvokti, kur jame slepiasi matematika, gramatika, istorija ar retorika, vienas iš trijų pirmųjų laisvųjų menų Vakarų kultūroje? Niekur. Ir ne todėl, kad jos nebūtų svarbios, o todėl, kad visos šios ir kitos, čia nepaminėtos, disciplinos nėra žmogaus branduolys.

Bet kažkodėl visą gyvenimą mus mokė ir moko tik tų, papildomų mokslų ir nė žodžio apie sielą, vos keli apie kūną. Na, dėl kūno puoselėjimo dar būtų galima ginčytis, tačiau tai tebūtų ginčo užuomazga, nes fizinio lavinimo pamokos mokykloje, su savo privalomais normatyvais ir sveiku gyvenimo būdu neturi nieko bendro, o ir vėlesniame amžiuje tik labai nedaug žmonių sugeba iš tiesų įsiklausyti ir išmokti suprasti savo kūną. Tačiau, kad ir kaip būtų, kol kalbame apie fizinę materiją viskas yra daugiau mažiau suprantama: jei visai nuklystame nuo savo tikrųjų poreikių, apie tai mums primenama skausmu. Tada šiek tiek susigraibome, pasidomime, kuriuo paros metu geriau gerti kavą, ar cukrus nuodas, ar vis dėlto priimtinas priedas, ar netiksi kokia cholesterolio bomba už kampo, ar nuo saulės reikia slėptis, ar ja mėgautis, kas atgaivina kūną labiau: joga ar plaukimas peteliške, patartina rinktis kiaulpienių žiedus ar bananus – informacijos kalnai, tad turint daugiau kantrybės ir užsispyrimo yra galimybių atrasti tą teisingą (tiksliau teisingesnį) gyvenimo būdą ir bent šiek tiek kompensuoti tai, kas buvo pražiopsota tada, kai buvo pats palankiausias metas ugdyti savo įpročius.

O kaip su siela?

Mokykloje, universitete lavinamas tik protas. O psichologija – sielos mokslas  (iš graik. ψυχή – siela ir λόγος – mokslas) – paprasčiausiai neegzistuoja. Tuštuma. Kas turėtų ją užpildyti, kas turėtų išmokyti augantį jauną žmogų, kaip gyventi darnoje su savimi? Ar užstalės tostai ir gimtadienio atvirukai su šūkiais „būk laiminga(s)!“? Taip, mes visi to norim ir linkim vienas kitam, tačiau niekas taip ir nepasako, o kaip gi tai padaryti?

Kažkodėl nei sveikas kūnas, nei sveika siela nėra ugdymo įstaigų prioritetų sąraše, nors turėtų būti visa ko pagrindas. Skamba ironiškai, tačiau kažkokiu būdu, kažkuriuo metu, tai buvo praleista. Maža to, tobulinant protą buvo pastatyta nemažai sienų pasąmonėje, kurios suaugus nejučiomis kliudo, sekina, riboja, slegia. Na – tokia jau tų sienų paskirtis ir viskas gerai, jei jos surenčiamos su mūsų valia ir palaiminimu, bet kai iškyla netyčia, nepastebimai, kol mūsų dėmesys sutelktas į visiškai kitus dalykus, tuomet šie kliuviniai tampa rimtais barjerais, ir tikrai nepadeda priartėti prie tos laimės, kuri, rodos, išnyko kartu su mamutais ir palaimingu sotumo jausmu.

Dabar turėčiau pasakyti receptą, kaip nubraukti dulkes nuo savo apleistos ir užmirštos dvasios, kaip ją prikelti ir išsiugdyti, kaip išmokti iš tiesų džiaugtis kiekviena diena, iš praeities pasiimant tik patirtį, bet ne savigraužą dėl klaidų, kurių išvengti neturėjom galimybių, kaip ateitį planuoti su suvokimu, jog iki tikslo dar daug kas pasikeis ir tie pokyčiai tikrai nėra įrodymas to, kokie mes nevykę planuotojai – jie įrodymas to, kokio dinamiško pasaulio dalimi esame. Todėl žmogus, kuris nei vieną savo egzistavimo akimirką nebuvo ir nebus statinis objektas, negali vadovautis iliuzija, jog pasiekęs horizonte besiplaikstančią laimės vėliavą, staiga taps sustingusios gerovės vartotoju. Judantis žmogus, judanti laimė. Retkarčiais jų trajektorijos susikerta, tereikia nepražiopsoti momento. Tereikia atrasti savąjį džiaugsmą. Jis kažkur užslopintas ir užgniaužtas mumyse, užkrautas dirbtinėmis sienomis, baimėmis, prietarais, stereotipais bei klaidingais įsitikinimais. Be jokios abejonės, kad prisikasti iki jo (savęs) reikia įdėti darbo, kilnojant sunkius užkardų luitus, šiek tiek apsibrozdinti rankas ir, kažkurią akimirką, gal net prarasti viltį. Bet stengtis verta. Paklausite kodėl?

Palaukit akimirką…

Juokauju. Nieko nelaukit, nes laukti neverta – verta pradėti jau dabar, nes esu įsitikinusi: tas, kuris nėra laimingas dabar, nebus laimingas niekada.

Jei jau švietimo sistemai atrodo neverta išmokyti žmogų psichologijos (t. y. mokslo, tiriančio žmogaus protą, emocijas, elgseną, sąmonę bei psichikos reiškinius, jų dėsnius, kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, tarpasmeninius santykius bei pasąmonę), pagrindų, tuomet tenka tuo užsiimti patiems. Bent jau dėl to, kad neperduoti visų dirbtinių paranojų bei fobijų savo vaikams, kad būtų įmanoma jiems bent šiek tiek parodyti, kad sveikas žmogus, tai sveikas kūnas ir sveika siela, nes be jų – nebus ir sveiko, aštraus, analizuojančio ir taip garbinamo proto, kuris vienintelis šiandien yra puoselėjamas ir ugdomas.

Šiandien auginti savyje žmogų yra kiekvieno mūsų rūpestis. Rūpestis, ne pareiga, mat kiekvienas sprendžia, kiek jam gera gyventi su pačiu savimi ir ar norisi ieškoti to, kas tikra, ar norisi laimės dabar, ar galima jos ir palaukti metus kitus, gal dešimtmetį – antrą.